Mieli dvyliktokai, besiruošiantys LT įskaitai ir vargstantys taip pat, kaip aš,

čia pateikiu savo kalbos ruošinuką – tiesa, dar nepabaigtą, bet pradėtą rašyti taip, kaip ir turėtų atrodyti kalba per įskaitą. Džiaugsiuos, jei kam nors padės

Moralė, išvertus iš lotynų kalbos – tai tinkamas elgesys arba dorovė. Tarptautinių žodžių žodyne ši sąvoka aiškinama kaip žmonių elgesį reguliuojančios normos ir taisyklės. Tačiau mano manymu, žodis moralė į šiuos siaurus sąvokos rėmus netelpa. Žmonių elgesį tam tikrose situacijose reguliuoja etiketas, o dorovė – tai žmogaus mąstysena, santykis su kitais, jų vertinimas. Moralė negali būti apibūdinama kaip taisyklė jau vien todėl, kad ji skiriasi priklausomai nuo visuomenės papročių, religijos, gyvenamosios vietos, laikmečio ir situacijos.

Moralė yra paprotinės kilmės ir labiausiai kinta slenkant šimtmečiams. Pirmykštėje visuomenėje papročių visiškai pakako, kad būtų galima tinkamai įvertinti individo elgesį, nes pagrindinis bendruomenės tikslas buvo išsilaikyti tarp kitų genčių kovoje už būvį. Pagal papročius buvo tvarkomas ne tik pirmykščio žmogaus būstas, bet ir visos gyvenimo sritys: maisto ieškojimas, vaikų auginimas, keistų, šiandien jau nesuprantamų stabų garbinimas. Kiek vėliau, atsiradus privatinei nuosavybei, kad ir labai primityviai, žmogus tapo nebe toks priklausomas nuo visuomenės, taigi ir nuo papročių, galėjo pats kurti savo moralės normas. Bet individualumas šioje srityje pasireiškė dar negreit. Istoriškai moralės principai labiausiai skiriasi dorumo samprata. Ankstesnis lietuvių dorovės supratimas puikiai atsispindi A.Vienuolio „Paskenduolėje“. Problemos, dėl kurių mergina apsakyme nusiskandina, šiandien neatrodo tokios jau didelės. Skaitydama tekstą mačiau akivaizdų sprendimą – Veronika kuo puikiausiai galėjo dirbti ir užsidirbti pragyvenimui pati, viena auginti vaiką. Deja, tai įmanoma šiandien, bet ne tais laikais. Dabar vieniša motina nebėra (ar bent jau norisi tikėti, kad nebėra) smerktinas reiškinys, o prieš šimtmetį toks gyvenimas – vaiko auginimas be šeimos galvos – vyro – buvo net neįsivaizduojamas. Kaip ir daugybė kitų šių dienų, kaip pasakytų mano močiutė, visuomenės išsigimimų.

Moralė ne tik kinta istoriškai, bet ir skiriasi etniškai. Tautų moralės normų įvairumą sąlygoja skirtingas gyvenimo būdas, psichologija ir net ekonomikos kaita. Internetiniame žurnale „Gyvoji etika“ kartą perskaičiau nuotaikingą Doc. Dr. I. Gaidamavičienės istoriją. Vienas japonų verslininkas, skubiai ieškodamas patikimo bendradarbio, atliko tokį testą: jis, apsivilkęs rūbinės patarnautojo uniformą, pasitiko svečią prie durų ir pasisiūlė parodyti kelią iki firmos vadovo kabineto. Iš to, kaip žmogus minutę bendravo su žemas pareigas užimančiu darbuotoju, direktorius suprato, ar kandidatas tinkamas, ar ne. Svečias, kuris įžengęs su durininku nepasisveikino, pakeliui nepadėkojo jam maloniai duris atidarinėjusiam patarnautojui ir apsimetė, kad jo net nepastebi, savaime suprantama, firmos vadovui nesudarė gero įspūdžio. Komentarai šiai istorijai nereikalingi: žmogaus elgesys su kitu žmogum, nesvarbu, kokio rango jis bebūtų, neabejotinai pademonstruoja jo vidinę arba dvasinę kultūrą. Ir atskleidžia moralinę brandą, jei tokia iš viso egzistuoja. Deja, ne visose šalyse moralė aukštinama taip, kaip Japonijoje.

Atrodo, gyveni žmogus ir tiek: kartais laimingas, kartais apniktas depresijos, kartais, taip sakant, ne fazėj. Bet gyveni – vaikštai, kvėpuoji, dainuoji duše, myli… O ką dažniausiai žmonės myli? Vėlgi gyvenimą. Bet kas jis per velnias? ir kas nutiktų, jei imtų Tavo gyvenimas ir pasibaigtų? Ogi nieko – keli žmogučiai, tokie patys pasauliui nereikšmingi, kaip ir Tu pats, paverktų ir tiek.

Atsiprašau gerbiamų skaitytojų už cinizmą. Kažkada, tokios pačios nuotaikos apimta, mąsčiau apie tai: va, imi ir nusižudai – na ir kas? Neradau nė vieno argumento, dėl ko turėčiau gyventi, išskyrus savo šeimos bei draugų (tikiu, kad tokių porą turiu) liūdesį. Tada ir supratau, kam buvo išrastos religijos ir panašūs išsimislijimai: juk už kito žmogaus nužudymą galima nubausti (nes yra ką nubausti). O jei kiekvienas, susidūręs su sunkumais, imtų ir nusižudytų – kas tada? Gi pasaulis tuoj pat ištuštėtų. O keli išsišokėliai, turintys potraukį valdyti mažesnius ir silpnesnius, nebeturėtų, kam vadovauti. Todėl krikščionybėje, kaip ir daugybėje kitų religijų, sukurta tokia pomirtinio pasaulio koncepcija: dori žmonės padenką į rojų, o nusidėjėliai (tarp jų ir tie, kurie patys sau atėmė gyvybę) – į pragarą.

Tačiau šiais laikais daugybė žmonių nuo religijos atsiriboja. Nemanau, kad ateizmas – blogis, ne. Tai parodo, jog vis daugiau žmonių ima galvoti savo galva. Bet bendruomeniniam gyvenimui tai nepadeda. Wikipedijoje skaičiau, kad kasmet nusižudo beveik milijonas žmonių, daugiau nei žūsta karuose. Pasaulyje savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių, o didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse, kur kasmet nusižudo apie 40 iš 100 000 žmonių. Mažiausiai savižudžių – Maltoje, kur žmogžudystės vyksta net ne kasmet. Reikia paminėti, kad toje saloje (tiksliau, dviejose) maždaug 98% gyventojų sudaro Romos katalikai (kas nežino, tai – vyraujanti religija Lietuvoje, ją išpažįsta maždaug 85%) Hm… išvada tikriausiai tokia: senovėje sugalvotas ginklas prieš gyvenimo nutraukimą tikrai veiksmingas.

Bet manyti, kad tik religija pagerina maltiečių gyvenimą, būtų naivu: ten gi žymiai šilčiau, Maltos krantus skalauja Viduržemio jūra ir gyvena pietiečiai žmonės – daug bendraujantys ir besidžiaugiantys kiekviena gyvenimo akimirka. Ir nesvarbu, kad tai beprasmiška – prasmės vis vien niekur nėra – užtat šitaip gyventi gera. Už tai ir pakelkim vakarinį arbatos puodelį…

Štai ir dar vienas blog‘as beribėse interneto platybėse. Tikriausiai iš pradžių turėčiau ką nors papasakoti apie save. Bet gal nepasakosiu. Ne todėl, kad kažko gėdyčiausi, ne. Tiesiog stereotipų negaliu pakęsti, o, keliais žodžiais save apibūdinusi, tikrai sukurčiau vienokį ar kitokį stereotipą Tavo pasąmonėje. Tiesą sakant, apie save nenoriu pasakoti ir dėl to, kad, šitam blog‘ui nepavykus (jei taip netyčia nutiks, o, tikiuosi, nenutiks), galėčiau sau ramiai gyventi toliau.

                      Tačiau rašyti noriu, nes reikia kažkada pradėti ir susidraugauti su šituo siaubu baubu – kompiuteriu, kuris man iki pat šiol (nors metų jau turiu lyg ir nemažai) buvo labai nemielas. Be to, kartais mano galvoje iškyla neregėtų negirdėtų minčių, kuriomis norisi su kažkuo pasidalinti. O tam ši vieta puikiai tinka.

                      Jei Tau (ne)patiks tai, apie ką rašau, nesidrovėk komentuoti, kritikuoti, prieštarauti – nesupyksiu.