Mieli dvyliktokai, besiruošiantys LT įskaitai ir vargstantys taip pat, kaip aš,
čia pateikiu savo kalbos ruošinuką - tiesa, dar nepabaigtą, bet pradėtą rašyti taip, kaip ir turėtų atrodyti kalba per įskaitą. Džiaugsiuos, jei kam nors padės 
Moralė, išvertus iš lotynų kalbos – tai tinkamas elgesys arba dorovė. Tarptautinių žodžių žodyne ši sąvoka aiškinama kaip žmonių elgesį reguliuojančios normos ir taisyklės. Tačiau mano manymu, žodis moralė į šiuos siaurus sąvokos rėmus netelpa. Žmonių elgesį tam tikrose situacijose reguliuoja etiketas, o dorovė – tai žmogaus mąstysena, santykis su kitais, jų vertinimas. Moralė negali būti apibūdinama kaip taisyklė jau vien todėl, kad ji skiriasi priklausomai nuo visuomenės papročių, religijos, gyvenamosios vietos, laikmečio ir situacijos.
Moralė yra paprotinės kilmės ir labiausiai kinta slenkant šimtmečiams. Pirmykštėje visuomenėje papročių visiškai pakako, kad būtų galima tinkamai įvertinti individo elgesį, nes pagrindinis bendruomenės tikslas buvo išsilaikyti tarp kitų genčių kovoje už būvį. Pagal papročius buvo tvarkomas ne tik pirmykščio žmogaus būstas, bet ir visos gyvenimo sritys: maisto ieškojimas, vaikų auginimas, keistų, šiandien jau nesuprantamų stabų garbinimas. Kiek vėliau, atsiradus privatinei nuosavybei, kad ir labai primityviai, žmogus tapo nebe toks priklausomas nuo visuomenės, taigi ir nuo papročių, galėjo pats kurti savo moralės normas. Bet individualumas šioje srityje pasireiškė dar negreit. Istoriškai moralės principai labiausiai skiriasi dorumo samprata. Ankstesnis lietuvių dorovės supratimas puikiai atsispindi A.Vienuolio „Paskenduolėje“. Problemos, dėl kurių mergina apsakyme nusiskandina, šiandien neatrodo tokios jau didelės. Skaitydama tekstą mačiau akivaizdų sprendimą – Veronika kuo puikiausiai galėjo dirbti ir užsidirbti pragyvenimui pati, viena auginti vaiką. Deja, tai įmanoma šiandien, bet ne tais laikais. Dabar vieniša motina nebėra (ar bent jau norisi tikėti, kad nebėra) smerktinas reiškinys, o prieš šimtmetį toks gyvenimas – vaiko auginimas be šeimos galvos – vyro - buvo net neįsivaizduojamas. Kaip ir daugybė kitų šių dienų, kaip pasakytų mano močiutė, visuomenės išsigimimų.
Moralė ne tik kinta istoriškai, bet ir skiriasi etniškai. Tautų moralės normų įvairumą sąlygoja skirtingas gyvenimo būdas, psichologija ir net ekonomikos kaita. Internetiniame žurnale „Gyvoji etika“ kartą perskaičiau nuotaikingą Doc. Dr. I. Gaidamavičienės istoriją. Vienas japonų verslininkas, skubiai ieškodamas patikimo bendradarbio, atliko tokį testą: jis, apsivilkęs rūbinės patarnautojo uniformą, pasitiko svečią prie durų ir pasisiūlė parodyti kelią iki firmos vadovo kabineto. Iš to, kaip žmogus minutę bendravo su žemas pareigas užimančiu darbuotoju, direktorius suprato, ar kandidatas tinkamas, ar ne. Svečias, kuris įžengęs su durininku nepasisveikino, pakeliui nepadėkojo jam maloniai duris atidarinėjusiam patarnautojui ir apsimetė, kad jo net nepastebi, savaime suprantama, firmos vadovui nesudarė gero įspūdžio. Komentarai šiai istorijai nereikalingi: žmogaus elgesys su kitu žmogum, nesvarbu, kokio rango jis bebūtų, neabejotinai pademonstruoja jo vidinę arba dvasinę kultūrą. Ir atskleidžia moralinę brandą, jei tokia iš viso egzistuoja. Deja, ne visose šalyse moralė aukštinama taip, kaip Japonijoje.
Posted in Moralė
