Atrodo, gyveni žmogus ir tiek: kartais laimingas, kartais apniktas depresijos, kartais, taip sakant, ne fazėj. Bet gyveni – vaikštai, kvėpuoji, dainuoji duše, myli… O ką dažniausiai žmonės myli? Vėlgi gyvenimą. Bet kas jis per velnias? ir kas nutiktų, jei imtų Tavo gyvenimas ir pasibaigtų? Ogi nieko – keli žmogučiai, tokie patys pasauliui nereikšmingi, kaip ir Tu pats, paverktų ir tiek.
Atsiprašau gerbiamų skaitytojų už cinizmą. Kažkada, tokios pačios nuotaikos apimta, mąsčiau apie tai: va, imi ir nusižudai – na ir kas? Neradau nė vieno argumento, dėl ko turėčiau gyventi, išskyrus savo šeimos bei draugų (tikiu, kad tokių porą turiu) liūdesį. Tada ir supratau, kam buvo išrastos religijos ir panašūs išsimislijimai: juk už kito žmogaus nužudymą galima nubausti (nes yra ką nubausti). O jei kiekvienas, susidūręs su sunkumais, imtų ir nusižudytų – kas tada? Gi pasaulis tuoj pat ištuštėtų. O keli išsišokėliai, turintys potraukį valdyti mažesnius ir silpnesnius, nebeturėtų, kam vadovauti. Todėl krikščionybėje, kaip ir daugybėje kitų religijų, sukurta tokia pomirtinio pasaulio koncepcija: dori žmonės padenką į rojų, o nusidėjėliai (tarp jų ir tie, kurie patys sau atėmė gyvybę) – į pragarą.
Tačiau šiais laikais daugybė žmonių nuo religijos atsiriboja. Nemanau, kad ateizmas – blogis, ne. Tai parodo, jog vis daugiau žmonių ima galvoti savo galva. Bet bendruomeniniam gyvenimui tai nepadeda. Wikipedijoje skaičiau, kad kasmet nusižudo beveik milijonas žmonių, daugiau nei žūsta karuose. Pasaulyje savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių, o didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse, kur kasmet nusižudo apie 40 iš 100 000 žmonių. Mažiausiai savižudžių – Maltoje, kur žmogžudystės vyksta net ne kasmet. Reikia paminėti, kad toje saloje (tiksliau, dviejose) maždaug 98% gyventojų sudaro Romos katalikai (kas nežino, tai – vyraujanti religija Lietuvoje, ją išpažįsta maždaug 85%) Hm… išvada tikriausiai tokia: senovėje sugalvotas ginklas prieš gyvenimo nutraukimą tikrai veiksmingas.
Bet manyti, kad tik religija pagerina maltiečių gyvenimą, būtų naivu: ten gi žymiai šilčiau, Maltos krantus skalauja Viduržemio jūra ir gyvena pietiečiai žmonės – daug bendraujantys ir besidžiaugiantys kiekviena gyvenimo akimirka. Ir nesvarbu, kad tai beprasmiška – prasmės vis vien niekur nėra – užtat šitaip gyventi gera. Už tai ir pakelkim vakarinį arbatos puodelį…
